Tradiciškai vyskupai buvo skiriami tarp ganytojų ir teologų. Dėl jo išsilavinimo ir karjeros mes linkę klasifikuoti Enrique Benavent (Quatretonda, Valensija, 1959), pastarąjį dėl daktaro laipsnio Romos Grigaliaus universitete arba teologijos profesoriaus ir seminarijos dėstytojo darbo. Tačiau nuo tada, kai 2004 m. buvo paskirtas Valensijos vyskupu augziliaru, o vėliau vadovavo Tortosos būstinei, jis taip pat pademonstravo savo gebėjimą suartėti su savo vyskupijomis ir jų kunigais, kuriuos bando „padrąsinti ir palaikyti“, žinodamas apie kad „dažnai jie savo tarnystę gyvena abejingumo ir socialinio supratimo stokos aplinkoje“. Dabar jis pažįsta savo gimtąją vyskupiją nuo tada, kai popiežius paskyrė jį Valensijos arkivyskupu, kai priėmė kardinolo Cañizareso atsistatydinimą. – Pastaraisiais metais Bažnyčia ir visuomenė labai pasikeitė. Jei pažiūrėtume į NVS barometrus 2002 m., 80% ispanų teigė esą katalikai, o dabar šis procentas vos viršija 50. Kodėl tai įvyko? — Bažnyčios sakramentiniame gyvenime apskritai yra krizė, kuri pastaraisiais metais labai įsibėgėjo. Čia, Ispanijoje, per trumpą laiką patyrėme procesą, kuris kitose Europos dalyse buvo lėtesnis. Galbūt todėl, kad čia pradedame nuo visai kitokios istorinės situacijos. Iš tikrųjų yra tikėjimo perdavimo krizė, o mūsų greitis nustebino visus. Kodėl? Dabartinė mus supanti kultūra sukels nepasitikėjimo Bažnyčia jausmą, o tai labai apsunkins evangelizaciją. Kažkam tampa sunku priimti žinią apie žmogų ar instituciją, kuria nepasitiki. Iš kur toks nepasitikėjimas? – Tai gali būti įvairių veiksnių derinys. Turite galvoti, kad problema yra ne tik čia, Ispanijoje. Šventasis Jonas Paulius II, savo bažnytiniame raginime Europai, kai kas sudaro įspūdį, kad žemynas lėtai ėjo atsimetimo link. Akivaizdu, kad nuodėmės, kuriomis Bažnyčia gali gyventi, yra evangelizacijos sunkumas. Tai visada sakydavo Bažnyčia. Tačiau dažnai taip pat vyksta kampanijos, kurios sulieja tikrąją problemų tikrovę. Yra problemų, kurios yra perdėtos, pavyzdžiui, registracija. Giliai širdyje visi supranta, kad Bažnyčia daugeliu atvejų pasielgė teisingai, tačiau yra kampanija, kuri šią problemą užtemdo. – Tačiau paaiškėja, kad Bažnyčia neteisėtai pasisavino turtą… – Būtent. Esu turėjęs Tortosos varpinės atvejį, tarsi bažnyčia būtų pasisavinusi kažką, kas nepriklauso. Dalis idėjos, kad Bažnyčia teigia, kad ji įrodo savo nuosavybę, kai į ją pretenduojantis asmuo neturi titulų, įrodančių, kad tai yra jo. Galų gale mes laimėjome. Tačiau kai šie įsitikinimai įsitvirtina kolektyvinėje sąžinėje, atsiranda nepasitikėjimo, prevencijos jausmas, o tai apsunkina evangelizaciją. — Kai kurie sektoriai cituoja tuos Ratzingerio žodžius, kad Bažnyčia „taps maža“, kad pateisintų situaciją. Ar tai nėra konformistinis požiūris į universalistinį mandatą, kuris kyla iš Evangelijos? Nemanau, kad tokia bendra Bažnyčios atmosfera Ispanijoje. Tai problema, kuri rūpi mums visiems. Žvelgiant į vyskupų magisteriumą Vyskupų konferencijoje, nerandame jokios šį reiškinį pateisinančios nuostatos. Manau, kad daug kartų mums reikia rasti būdų, kaip su tuo kovoti Bažnyčiai palankioje kultūrinėje aplinkoje. Turime ir toliau sėti Evangeliją, toliau ugdyti pasauliečius, kurie pasaulyje, viešajame gyvenime veikia darniai su tikėjimu, ir tai yra kažko naujo būsimojo sėkla. -Prieš kelias dienas Kongresas toje pačioje sesijoje aptarė naująjį abortų įstatymą ir „trans įstatymą“. Eutanazija teisėta jau metus. Įstatymai, kuriuos tvirtina ši Vyriausybė, yra labai toli nuo Bažnyčios sodinamo asmens ir visuomenės modelio. Ar jaučiatės užpultas šių įstatymų? — Akivaizdu, kad egzistuoja antropologinis modelis, persmelkiantis dabartinę kultūrą, iš valdžios, iš sprendimų priėmimo centrų propaguojamas modelis, kuris prieštarauja krikščioniškajai vizijai. Esame labai subjektyvistinėje antropologijoje, kur asmeniniai troškimai iškeliami į teisių, kurias būtina ginti, kategoriją. Todėl tai baigiasi bandymu primesti save kaip žmogaus ir tikrovės viziją. Išbandyti įstatymai, kurie ne tik įteisina tam tikras plantacijas, bet ir paverčia jas teisėmis, o vėliau norima tas vertybes primesti per edukacinius planus. Tada pasiekiame žmonių gyvenimo nacionalizavimą. Vyskupų konferencija daug kartų priėmė sprendimą dėl sunkumų, kuriuos šie įstatymai kelia visuomenei. Dabar paskelbėme pastabą – „Kristus mus išlaisvino laisvei“ – dėl atsisakymo dėl sąžinės, kad, patvirtinus šiuos įstatymus, būtų gerbiama bent kiekvieno piliečio religinė laisvė ir būtų leista elgtis pagal savo sąžinę be savo jėgų. teisės pažeidžiamos. – Ir ar tai nepasiduoda? Darant prielaidą, kad nėra galimybės sustabdyti aborto ar eutanazijos progreso. – Tai ne pasidavimas, o prisiminimas, kad yra asmeninė teisė, kurią valstybė turi gerbti, nes jei nepateksime į visiškai autoritarinę valstybę. Vienas dalykas yra tai, kad jūs galite įteisinti tam tikrus dalykus, o kitas - įpareigoti visą visuomenę bendradarbiauti su praktika, kuri gali paveikti asmeninę sąžinę. Kokie kankiniai buvo Bažnyčios istorijoje? Na, tas, kuris elgėsi pagal savo sąžinę prieš tai, ką įpareigojo įstatymai. Tai nėra pasidavimas, o tai reiškia, kad yra riba ir kad ją peržengus pateksime į totalitarinę būseną. Sąžiningas prieštaravimas „Yra kai kurių asmeninių teisių, kurias valstybė privalo gerbti, nes jei neįsileisime į totalitarizmą“ Enrique Benavent, išrinktasis Valensijos arkivyskupas – ar tikrai yra rizika peržengti šią ribą? — Nuo to momento, kai švietimo planams primesti tam tikri antropologiniai planai, susiduriame su valstybės invazija į žmonių moralinę sąžinę. Be to, jei žmonės, kurie nebendradarbiauja su tam tikromis praktikomis, patiria darbo diskriminaciją dėl ištikimybės savo sąžinei, akivaizdu, kad susiduriame su valstybe, kuri peržengia tam tikras ribas. -Kaip tie Celaá žodžiai, kad „vaikai nepriklauso savo tėvams“. Žinoma, tai būtų pavyzdys. Tiesa, tėvai nėra absoliutūs savo vaikų šeimininkai ir negali su vaiku elgtis kaip su objektu. Tačiau valstybė negali prisiimti, kaip turi būti ugdomi vaikai, kokiomis moralinėmis vertybėmis, kokiais principais. – Tarp Bažnyčios nuodėmių, apie kurias kalbėjote anksčiau, yra kai kurių kunigų seksualinis nepilnamečių išnaudojimas. Ar jums, kaip vyskupui, asmeniškai teko susidurti su šia problema? — Tortosoje jis negavo jokių skundų. Yra tik vienas atvejis, kai kunigas buvo pasmerktas išorėje, civiliniame procese. Socialinėje ir žiniasklaidos aplinkoje, kurioje dalyvaujame, tikiu, kad jei atvejų būtų daugiau, kažkas būtų pasiekęs mane, nes socialiniu ir medijų požiūriu skundai yra skatinami. Mes susiduriame su nauju reiškiniu ir Bažnyčia turi spręsti šią problemą socialinio jautrumo akivaizdoje. Prieš vartodami mintį, kad čia nebus tiek daug atvejų, kaip kitur, dabar mes naudojame priemones iš Bažnyčios, kad išsiaiškintume tikrąją tikrovę. Taip , jėzuitas Hansas Zollneris sakė, kad Bažnyčia prie piktnaudžiavimo krizę prisideda prie slėpimo. – Dabar niekas negalvoja taip elgtis. Ar praeityje buvo imtasi veiksmų, nežinau, niekada to nedariau. Atsižvelgiant į pasekmes, kurias piktnaudžiavimas turi asmens psichologijai, kurios gali lydėti jį visą gyvenimą, niekam Bažnyčioje nekyla pagunda taip elgtis.
