„Nebūk didvyris“, jau labai aiškus Pedro Zafra, 31 metų jaunuolis iš Kordobos, gyvenantis Kijeve su savo kunigais ir palaimintomis gyslomis, kurias parapijoje priėmė nuo karo pradžios.
„Aš nesu didvyris, – pakartoja jis, – pats negalėjau susitvarkyti su šia situacija. Tai Dievas suteikia man stiprybės per maldą ir sakramentus“, – prisipažįsta Pedro, kad nuo karo pradžios „būna atvejų, kai puolu šiek tiek į sielvartą, į nesąmonę, kad neklausau žmogaus priežasties, kas vyksta. , bet dabar daug daugiau prasmės atradau maldoje ir sakramentuose, kurie man suteikia malonės nepabėgti ir ištverti su besikeičiančiais“.
Pedro priklauso Neokatecumenaliniam keliui ir 2011 m. atvyko į Kijevą mokytis savo seminarijoje. Jis buvo įšventintas pernai birželį, o į rytus nuo miesto esanti Mergelės Ėmimo į dangų parapija yra pirmasis jo tikslas. Pirmieji mėnesiai buvo įprasti Massacantano: sakramentų šventimas, susitikimai su altaristais, katechezė su tikinčiaisiais. Įprastas bet kurios parapijos gyvenimas, kaip parodyta jos Facebook puslapyje.
Tačiau vasario 24 d. Rusijos įsiveržimas į šalį visiškai pakeitė jo kasdienybę. Kol kas parapija tapo priėmimo centru. Daugiau nei dvidešimt parapijiečių ieškojo pastato saugumo ir apsaugos, kurios namuose nerado. „Dabar jie gyvena čia, pas mus, parapijos rūsyje, kuri yra labiau saugoma vieta“, – paaiškino Zafra.
„Turime keletą pagyvenusių žmonių invalido vežimėliuose, šeimų su savo mažais vaikais ir paaugliais bei keletą jaunų misionierių“, – aiškino jis. „Jie paliko savo namus ir gyvena čia, nes jaučiasi saugesni, be to, gyvenimas bendruomenėje mums labai padeda susidoroti su situacija“.
Jų kasdienybė – kartu su šia improvizuota bendruomene, gimusia iš konflikto. „Mes keliamės pusę aštuonių, kartu meldžiamės ir pusryčiaujame“, – paaiškino Pedro. Vėliau kiekvienas rytą skiria skirtingoms užduotims. Pedro paprastai „lanko ligonius ir pagyvenusius, kurie negali palikti savo namų, kad atneštų jiems komuniją ir tai, ko jiems gali prireikti“.
humanitarinė pagalba
Parapija veikia kaip nedidelis logistikos centras. Čia yra „Marijos radijas“, kuris tęsia savo programas, taip pat vietinė katalikiška televizija, kuri turėjo sustabdyti savo transliacijas. „Įgalėjome didelėje patalpoje organizuoti ir paskirstyti visą pas mus ateinančią humanitarinę pagalbą“, – aiškino jaunasis kunigas. „Kiekvieną dieną daugybė parapijiečių ir net netikinčiųjų ateina prašyti materialinės ir finansinės pagalbos“.
Priešingai nei gali atrodyti, Kijevas išgyvena įtemptą ramybę, „normalumą kabutėse“, kaip tai apibrėžia Pedro. Dalis gyventojų pabėgo į šalies vakarus arba į užsienį, o iš likusių – daugumai teko palikti darbą.
Nepaisant to, ji palaiko pagrindines paslaugas. „Liko atviri prekybos centrai, vaistinės ir benzinas, užsidarė tik smulkus verslas“, – aiškino jis. „Išeiname į gatvę įprastai, jei nėra signalizacijos ar komendanto valandos. Per dieną girdėjome sprogimus, bet jie nebuvo arti“, – priduria jis.
Pedro Zafra, dešinėje, kartu su kitais parapijos kunigais ir kai kuriais parapijiečiais, po vestuvių šventės kovo 12 d. – ABC
Su šiuo „normalu“ vystosi ir parapijos gyvenimas. „Turėjome paankstinti mišių laiką, kad tikintieji turėtų laiko grįžti namo prieš komendanto valandą“, – aiškino jis. Jis taip pat tiesiogiai transliuoja „YouTube“, kad pamirštų apie tai. Taip, kai kuriais momentais su didesne bombardavimo rizika jiems teko perkelti mišių šventimą ir eucharistinę adoraciją į rūsius.
Priešingu atveju gyvenimas tęsiasi. Vasarą mano „atšventėme tris vestuves ir dvi pirmąsias komunijas“. Jis pridūrė, kad „praėjusį sekmadienį matėme, kaip padaugėjo žmonių, atėjusių į mišias“. „Žmonės ateina ieškodami atsakymo į kančias“, – aiškino jis. „Kol jie neturėjo savo darbo, savo gyvenimo projekto ir dabar, visa tai, kas išnyko, jie nebeturi jokio saugumo ir ieško atsakymo Dieve“.
„Jie labai keičiasi“, – sako jis apie savo parapijiečius. „Daug įtampos, susirūpinimo saugumu, pačiu gyvenimu. Nežinomybė, kurią sukelia nežinojimas, kas nutiks, gyvenimas kasdien. Mes nežinome, ar gyvensime rytoj, ar ne“. Prie to pridedamas faktas, kad „daugelis šeimų buvo išskirstyti, motina ir vaikai išvyko iš šalies, o vyrai tebėra čia“.
Karo pradžioje Petras taip pat susigundė palikti Kijevą. „Tai buvo vidaus mūšis“, – mūsų paskyra. Tačiau Evangelijos tekstas maldos metu jam suteikė raktą. „Jis kalbėjo apie misiją ir Dievo malonės paramą ją vykdyti“, – aiškino jis. Ir aš girdėjau, kad turėtum pasilikti.
